- šandyti
- ךañdyti, -ija (-yja [K], Skr, Kp, -o [K]), -ijo (-yjo, -ė) (vok. schänden) tr. J.Jabl, NdŽ, Erž; I, N, šándyti, -ija (-o Š, NdŽ), -ijo (-ė Š, NdŽ) J, NdŽ, šandýti, šañdo, šañdė [K], FrnW, NdŽ, KŽ; N 1. I, N, M, NdŽ, KŽ, Lnkl, Šil niekinti, žeminti, peikti: Kam tu jį šan•diji, t. y. ant šuns verti, niekini? J. Mano dovanos nešañdyk Skrd. Anyta niūronėlė, bernužių motynėlė, ei šan•dė šan•dė jauną martelę vis šauniaisiais žodeliais JV1017. Tai labai rūsčią anytą gavau. Šandys muno kojų žingsnelius, šandys muno rankų darbelius StnD22, Sch23. Vai, mergele lelijėle, nešándykie dovanėlių, šándys tavo anytėlė plonas drobes, rankų darbus Š(KzR). Šalimis jojo vis dieverėliai, martelę šandydami J.Jabl. 2. J, N, [K], M, NdŽ, KŽ, Bt, Srd koneveikti, barti, plūsti, dergti, pravardžiuoti: Muni Jonis visokiais žodžiais negražiais šañdijo Skdv. Ką tu čia par svietą atėjus šañdiji? Pc. Vaikai, nešañdykiat vienas kitą! Kltn. Šañdija, akija davatka visus Vn. Kur susitikdamas, vis bara, šañdija Škn. | refl. KŽ, Krž: Nesišañdyk, o tai pasakysiu mamai! Trg. Kaip tik susitinka anuodvi, tuojau šañdijas Kv. \ šandyti; iššandyti; pašandyti
Dictionary of the Lithuanian Language.